Kasmet išmetame tiek tekstilės gaminių, kad juos perdirbus drąsiai galėtume aprengti visus Lietuvos gyventojus ir dar liktų. Deja, didžioji dalis perdirbimui puikiai tinkančių tekstilės žaliavų nukeliauja į bendrųjų atliekų konteinerius, o tuomet yra sudeginamos arba visam laikui palaidojamos sąvartynuose.
Skaičiuojama, kad per 2024 m. Lietuvoje susidarė apie 50 tūkst. tonų tekstilės atliekų. Iš šio kiekio net apie 40 tūkst. tonų su mišriomis komunalinėmis atliekomis pateko į mechaninio biologinio apdorojimo (MBA) įrenginius. Didžioji dalis – maždaug 36 tūkst. tonų – toliau keliavo į atliekų deginimo įrenginius, o likusi dalis, kaip netinkama deginimui – į sąvartynus.
Įsivaizduokite drabužį, atsidūrusį tame pačiame atliekų konteineryje, į kurį gyventojai metė maisto likučius, įvairias riebalais išteptas pakuotes ir kitas buitines atliekas. Tokia užteršta tekstilė nebetinka nei pakartotiniam dėvėjimui, nei perdirbimui į naujus gaminius – jos išvalymas yra techniškai sudėtingas ir ekonomiškai nebeapsimokantis.
Kiekvienas netinkamai išrūšiuotas dėvėjimui dar tinkamas drabužis ar tekstilė, kurią dar būtų galima perdirbti, reiškia išmestus mūsų pačių pinigus, prarastas žaliavas ir papildomą naštą visai atliekų tvarkymo sistemai. Numodami ranka į rūšiavimą, mes numojame ranka ir į ateitį – kokioje aplinkoje gyvensime patys ir kokią paliksime ateinančioms kartoms.
